Plato in the Laws proposes a simulation of nearly ideal conditions regarding the experts’ persuasion and observes that even in these circumstances some citizens will not agree with the epistemic authorities. In this paper, such situations are labelled as exhibiting persistent dissent. Plato maintains that persistent dissenters lack the virtue of sōphrosynē, but its meaning is notoriously difficult to decipher. This paper offers to examine the role of sōphrosynē in tackling persistent dissent in light of Plato’s reflections on civic participation. (...) This angle will not only uncover the epistemic aspect of sōphrosynē that lays the groundwork for persuasion, but it will also give a less optimistic assessment of the civic theory of the Laws, whilst simultaneously widening our own understanding of the range of disagreements between the experts and the non-experts and the difficulties in removing them. (shrink)

Straipsnyje teigiama, kad ikipolitiškumo ir politiškumo skirtis, išreikšta valstybės ir namų ūkio sąvokomis, yra esminga suvokiant Aristotelio bendruomeninius projektus. Mąstymas šia skirtimi atskleidžia tokių bendruomeninių projektų struktūrą ir principus bei pašalina įtampas, glūdinčias skirtinguose ir dažnai nesuderinamuose Aristotelio teiginiuose. Straipsnyje parodoma, kaip namų ūkį bei valstybę galima apibrėžti kaip skirtingas ir vis dėlto tarpusavyje priklausomas bendruomenes ir kaip jų apibrėžimai paveikia konkrečių konstitucinių bendruomenių suvokimą.

Straipsnyje analizuojamas vėlyvasis Platono pilietinio dalyvavimo modelis santykyje su šiuolaikine pilietine teorija. Straipsnyje teigiama, kad nors platoniškasis modelis atitinka tokius įprastus pilietinėms teorijoms kriterijus kaip lygybė, autonomija ir įgalinimas, esminė sąvoka norint suprasti šį projektą yra nuosaikumas. Būtent nuosaikumas struktūruoja ir vienija skirtingus šio modelio sudedamuosius elementus (įstatymų valdymas, preambulių įtikinimas, įgalinanti ekonomika ir švietimas) bei paaiškina, kokia yra esminė asmeninė dispozicija norint pasiekti stabilios ir racionalios politinės tvarkos.

Šiame darbe Platono dialogas Valstybininkas analizuojamas filosofinio vientisumo ir savarankiškumo prieiga. Tokia prieiga yra aktuali atsižvelgiant į tradicinių Platono interpretavimo būdų, evoliucinio ir unitarinio metodų, keliamą problemą. Abu metodai Valstybininką interpretuoja didžiųjų Platono politinių dialogų, Valstybės ir Įstatymų, fone, taip trukdydami atskleisti vidinį dialogo teorinį nuoseklumą. Todėl straipsnyje renkamasi tirti pagrindines dialogo politines temas – konfliktą, valstybininkystę bei politinį žinojimą – ir šių temų ryšius. Aptariant politiškumo atsiradimą, jo svarbą konceptualizuojant politinę veiklą ir nurodant struktūrinius valstybininkystės elementus, straipsnyje teigiama, kad (...) dialoge glūdi nuosekli ir vidujai baigta politinė teorija. (shrink)

This paper examines the origins of ancient political thinking from 750 to 348 B.C. The analysis of authors who had been discussing political questions over this period shows that ancient political thinking can be classified into three discourses: political thought, political theory, and political philosophy. The purpose of this paper is to define the characteristics of each discourse and to illustrate them with specific historical examples which show how these discourses interacted with the Greek political experiences and how political thought (...) transformed into a theory and philosophy. (shrink)