Abstract

Straipsnyje, remiantis istoriniais ir memuariniais šaltiniais, aptariami XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių istoriniai įvykiai, lėmę lietuvių politinės tautos ir savarankiškos valstybės atsiradimą, pristatoma memuarinė literatūra, susijusi su tų metų atmintimi, reprezentuojanti skirtingas perspektyvas. Prasidėjęs Didysis karas sustiprino jau puoselėtas viltis siekti autonominės nepriklausomybės, o karui baigiantis – politinės. Apie karo ir nepriklausomybės kovų laikotarpį memuarus paliko žymiausios to laikotarpio politikos ir kultūros asmenybės. Memuarinės literatūros spektras atveria plačią ir įvairią istorinių įvykių ir asmeninių išgyvenimų panoramą, užfiksuotą įvairiausiomis atminties formomis, tačiau vėliau ji buvo nustelbiama kitų įvykių, sąmoningai slopinama ir išsitrynė iš kolektyvinės bei kultūrinės tautos atminties. Straipsnyje, remiantis metodologinėmis atminties diskursų sampratomis, chronologiniu ir geografiniu aspektais apžvelgiamas su Didžiojo karo metais susijęs memuarinės literatūros palikimas, keliamas tikslas grąžinti jį į istorinės ir kultūrinės atminties akiratį, analizuojama atminties vs. užmaršties, kaip politinių ir socialinių konstruktų, sąveika XX amžiaus istorijos kataklizmų kontekste.